Ir vėl girdžiu -
"Eilės susideda vis iš eilės,
Kiekviena skirtingai širdį lies..."
Gilios mintys,
Prarastos viltys.
Visas mūsų gyvenimas
Kaip tos pro pirštus bryrančios smiltys,
Turi dairytis
Ir vėl nuo tų šešėlių gintis
Ir stebėtis vėl iš naujo -
Kodėl pasaulyje išliko tiek daug kraujo?
Tiek daug skausmo,
Tiek daug baimės,
Atrodo net didžiausias stebuklas nebeatneštų laimės.
Kiekvienam svarbus tik savas kailis.
Nesvarbu ar po sunkios savaitės,
Ar vaikystėj tu buvai našlaitis...
Ar gyvenimas per prastas? Liaukis!
Nesvarbu kas tau bebūtų,
Pasikliauki siela,
Nebeklausyki savo purvino kūno...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą